Jeigu jūsų sūnus ar dukra nutolo nuo Bažnyčios, esate ne vienas. Katalikų Bažnyčia stipriai nukraujuoja jaunais žmonėmis. Pusė jaunų amerikiečių, kurie buvo užauginti katalikiškai, nebetapatina savęs su katalikų tikėjimu. Maždaug aštuoni iš dešimties metusiųjų tikėjimą yra jaunesni nei 23 metų amžiaus.

Dalis jų nutolsta būdami paaugliai ir ieškodami savo pačių tapatybės. Kitus įžeidė Bažnyčios bendruomenėms priklausantys žmonės. Dalis nuslysta į gyvenimo būdą, kuris prieštarauja Bažnyčios mokymui. Daugelis pradeda mokytis koledžuose, kur susipažįsta su nekrikščionimis ir skeptiškais dėstytojais, ir iš lėto netenka tikėjimo. Kiti sukuria šeimą, panyra į darbą ir pomėgius, prarasdami tikėjimą veiklų verpete. Yra daugybė istorijų, tačiau dauguma jų turi vienodą pabaigą: jauni žmonės palieka Bažnyčią.

Žinoma, kad desperatiškai norime juos susigrąžinti, tačiau ši desperacija gali paskatinti mus naudoti blogus metodus geram tikslui pasiekti. Taigi, jeigu norite sugrąžinti savo vaiką į Bažnyčią, pažiūrėkime į tris strategijas, kurių neturėtumėtenaudoti. Kiekviena iš šių klaidų pastatys sieną tarp jūsų vaiko ir tikėjimo.

1 klaida: versti eiti į Mišias

„Ak, jeigu tik galėčiau jį paskatinti vėl eiti į Mišias, – sakė man draugė, verkšlendama dėl savo paauglio sūnaus. –Nesvarbu, ką darau – maldauju, prašau, įsakau, verkiu – niekas nepadeda. Keletą kartų man pavyko jį priversti grasinant užblokuoti telefono sąskaitą ar nebeduoti kišenpinigių, bet tuomet jis tiesiog sėdėjo suole aiškiai nenorėdamas ten būti.“

Tai yra esminis principas: nustokite versti savo vaiką dalyvauti šv. Mišiose.

Tai prieštarauja jausmams? Žinoma. Tačiau jeigu norite ilgalaikio rezultato, dalyvavimas Mišiose turėtų būti paskutinė, o ne pirmoji dėlionės detalė. Eucharistija yra galutinis tikslas, asmeninio santykio su Jėzumi Kristumi pasekmė ir vaisius, o ne priežastis.

Neseniai vienas kunigas man pasakė: „Jeigu kas nors ateina į Mišias nenorėdamas ir nepasiruošęs, jam gresia didelis dvasinės ligos pavojus. Kol mūsų tikslas tėra paprasčiausiai atvesti žmones į Mišias, jeigu bandome padaryti tik tai, nedėdami jokių tarpinių pastangų, žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, mes juos tik dar labiau traumuojame.“

Ši idėja gali atrodyti nepatogi, tačiau ji kyla iš šv. Pauliaus laikų, minima jo Laiške korintiečiams. Jis rašė: Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.  Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių (1 Kor 11, 27–30).

Paulius užsimena, kad korintiečiai kenčia fizinius skausmus kaip nepagarbaus šv. Mišių šventimo pasekmę, ypač perspėja dėl netikėjimo tikru Jėzaus buvimu Eucharistijoje. Mūsų dienomis reta, kad Dievas parblokštų liga ar mirtimi vien dėl užsnūdimo per Mišias ar atsainaus Švenčiausiojo Sakramento priėmimo. Tačiau, jeigu ateiname į šv. Mišias nepasiruošę, nesusitelkę ar nenorėdami dalyvauti, gali sulaukti rimtų dvasinių pasekmių. Užuot suvienijusios su Dievu, Mišios gali dar labiau susilpninti tą santykį.

Žinoma, kad dauguma tėvų to nesiekia. Versdami savo vaikus eiti į Mišias, jie veikia vedami gerų intencijų ir žino, jog Jėzus yra Mišiose ypatingu būdu ir kad jie turėtų daryti viską, kas įmanoma, kad vaikai į jas ateitų.

Šis sureikšminimas ateina iš protestantiškosios kultūros, kurioje šlovinimo tarnystė yra vertinama kaip vartai į visavertį krikščionišką gyvenimą. Jeigu mūsų broliai ir sesės protestantai nori palydėti savo nuklydusius draugus atgal pas Viešpatį, jų pirmiausias žingsnis yra atvesti jį į bažnyčią. Jie žino, kad atėję žmonės bus šiltai priimti, išgirs svarbią ir galingą žinią, bus pakviesti prisijungti prie mažos bendruomenės grupės. Kitaip tariant, jeigu mokinystės takas yra piltuvėlis, protestantai padeda bažnyčios tarnystę viršuje, į piltuvėlio pradžią, o katalikai Mišias deda dugne, piltuvėlio pabaigoje.

Taigi kitą kartą, kai kils pagunda versti savo vaiką eiti į Mišias, net jei žinote, kad jis stipriai priešinasi, atsitraukite. Neverskite jo ir nekartokite, kad Mišių praleidimas yra mirtina nuodėmė – tai tiesa, bet šioje stadijoje visiškai nenaudinga. Pirmiau pasodinkite kitas sėklas.

2 klaida: kritikuoti jo gyvenimo būdą

Abrahamas Piperis, kuris nutolo nuo Bažnyčios būdamas paauglys, turi gerą patarimą tėvams, kurių vaikai priima blogus moralinius sprendimus: nepradėkite nuo moralinio nepritarimo. „Jeigu jam sunku tikėti Jėzumi, mažai ką reiškia jo pripažinimas, kad negerai vartoti alkoholį ar narkotikus. Tiesa, kad norite jį apsaugoti, bet pavojingiausia jo problema yra netikėjimas, o ne vakarėliai. Nesvarbu, kaip jūsų vaiko elgesys įrodo netikėjimą, visada sutelkite dėmesį į jo vidinį širdies negalavimą, o ne į simptomus.“

Pradėti nuo moralinių imperatyvų jaunimui paprastai neveikia. Jeigu pirmiausia jūsų vaikas išgirsta „nustok tai daryti“ arba „keisk savo gyvenimą“, arba „nutrauk tą santykį“, jis greitai ims jus ignoruoti. Niekada neturėsite progos panaudoti įtikinamesnio būdo patraukti jį atgal prie Dievo ir Bažnyčios. Tai nereiškia, kad turite tiesiog tyliai ir pasyviai stebėti, kaip jūsų vaikas priima blogus sprendimus. Tai reiškia, kad jūsų pirmasis priėjimas turėtų būti kupinas švelnumo ir kantrybės, o ne kritikos.

Popiežius Pranciškus dažnai kalba prieš tokią „moralinių įsakymų“ prieigą. Savo pirmajame, kaip popiežiaus, interviu jis paaiškino, kad supažindinti žmogų su Jėzumi Kristumi prieš pereinant prie moralinių imperatyvų, kurie plaukia iš to susitikimo, yra geriausia strategija: „Svarbiausias dalykas yra pirmiausia paskelbti: Jėzus Kristus tave išgelbėjo... Skelbimas yra misionieriškas stilius, kuris koncentruojasi į pagrindus, reikalingiausius dalykus: tai, kas labiau patraukia, uždega širdį, kaip uždegė Emauso mokiniams. Turime rasti naują pusiausvyrą; kitaip net moralinis Bažnyčios rūmas sugrius kaip kortų namelis, prarasdamas evangelinį naujumą ir aromatą. Evangelijos pasiūlymas turi būti paprastesnis, gilus ir švytintis. Iš Evangelijos išplaukia visi moraliniai padariniai... Išganančios Dievo meilės skelbimas yra prieš moralinius ir religinius imperatyvus. Tačiau kartais atrodo, kad šiuo metu vyrauja priešinga tvarka.“

Dauguma jaunų žmonių šiandien tiki kažkuo, vadinamu „moraliniu terapiniu deizmu“, kuris koncentruojasi į leistinus ir neleistinus dalykus. Tačiau jūsų, kaip tėvų, vaidmuo yra ne paprasčiausias moralinis patobulinimas ar elgesio pokyčiai. Jūsų tikslas yra atsivertimas – grąžinti vaiką į maitinantį santykį su Jėzumi Jo Bažnyčioje. Kai tai pasieksite, iš paskos neišvengiamai ateis moraliniai pokyčiai.

Tačiau būkite nuoširdūs: tai nėra lengva. Teks daugelį kartų prikąsti liežuvį, kai kils noras priekaištauti savo vaikui, žinant, jog tai jį tik atitolins nuo jūsų ir Kristaus.

(Tiesa, kartais vaikui reikia išgirsti moralinius priekaištus, kad grįžtų į Bažnyčią. Aikštingiems vaikams kartais reikia, kad kas nors pažadintų juos iš moralinio sutrikimo ir pasakytų, jog „šie sprendimai griauna tavo gyvenimą“ arba „gali pasiekti daug daugiau pasirinkęs kitą kelią“. Tačiau labai svarbu, kad panašios frazės nebūtų pirmieji vaiko išgirsti žodžiai. Be to, labai svarbu, kad šiuos žodžius ištartų patikimas draugas, mokytojas ar kitas jam svarbus asmuo. Nerizikuokite savo santykiu su vaiku žarstydamas stiprius priekaištus.)

3 klaida: įkyrėti savo vaikui

Daugelis tėvų graužia, įkyri ir persekioja savo vaikus – netgi jiems seniai tapus pilnamečiais – kad priverstų dažniau eiti į bažnyčią ar pakeisti gyvenimo būdą. Šios strategijos beveik niekada neveikia ir paprastai turi priešingą poveikį: daugelis žmonių lieka atokiai nuo Katalikų Bažnyčios vien todėl, kad tėvai nuolatos daro spaudimą.

Taigi įsipareigokite dabar pat atsisakyti tokių klausimų: „Kodėl šitaip su mumis elgiesi?“ arba „Kada nustosi būti toks tinginys ir grįši į Bažnyčią?“ Beveik neįmanoma, kad vaikas jaus jūsų skausmą žinodamas, kaip desperatiškai norite jį susigrąžinti į Bažnyčią. Taigi neverta gaišti laiko ir siųsti jį į kaltinamojo kėdę.

Dar blogesnis už įprastą įkyrėjimą yra pasyvus ir agresyvus priekaištavimas. Sara, viena jauna mergina, nustojusi eiti į Mišias, man sakė: „Negaliu apsikęsti, kai mama įkyri man dėl bažnyčios, tačiau dar labiau nepakenčiu, kai ji žarsto mažus komentarus, ženklus ar net kai pliaukšteli liežuviu. Ji vis kartoja ir kartoja, kaip mano sesuo eina į Mišias ir verčia suprasti, kad ji yra geresnė duktė. Och! Tai mane taip skaudina! Geriau ji tiesiog ateitų ir pasakytų, ką galvoja, o ne apsimestų norinti padėti.“

Šv. Jonas Paulius II, galbūt įtakingiausias XX a. evangelizuotojas, apibendrino geresnę alternatyvią strategiją. Jis sakė: „Bažnyčia siūlo, bet nieko neprimeta.“ Tėvai, sėkmingai patraukę savo vaikus atgal į Bažnyčią, jų negraužė ir neprimetinėjo religijos. Priešingai – jie kvietė juos švelniai ir pagarbiai, per šiltą pokalbį ir besąlygišką meilę. Nekaltinkite vaikų dėl jų trūkumų – verčiau pakvieskite į kažką geriau. Siūlykite, bet neprimeskite.

Teksto autorius yra katalikų rašytojas Brandonas Vogtas. Tekstas publikuotas www.wordonfire.org. Parengė Monika Midverytė OFS

Negalime pabėgti nuo Viešpaties žodžių, kuriais remiantis kada nors būsime teisiami: ar pamaitinome alkstančiuosius ir ar pagirdėme ištroškusiuosius? Ar priėmėme ateivius ir aprengėme nuoguosius? Ar radome laiko aplankyti ligonius ir kalinius? (plg. Mt 25, 31–45).

Luko evangelijoje atrandame dar vieną svarbų aspektą, padedantį tikėjimu išgyventi jubiliejaus metus. Evangelistas pasakoja, kad Jėzus, grįžęs į Nazaretą, šabo dieną nueina, kaip buvo įprasta, į sinagogą. Ten jo paprašoma, kad jis paskaitytų ir pakomentuotų Raštą. 

Jis pirmiausia sako neteisti ir nesmerkti. Kas nenori užsitraukti Dievo teismo, tas neturi tapti savo brolio teisėju. Žmogus teisdamas visada žvelgia į paviršių, o Tėvas regi vidines gelmes. 

Kiek daug blogo pridaro žodžiai, įkvėpti pavydo! Netinkamas atsiliepimas apie brolį, kurio nėra šalia, prilygsta jo parodymui blogoje šviesoje, kenkimui jo reputacijai ir jo apkalbėjimui. Todėl neteisti ir nesmerkti pozityvia prasme reiškia kiekviename asmenyje įžiūrėti gėrio ir neleisti, kad jis dėl mūsų riboto nuosprendžio bei įsitikinimo, jog viską žinome, nukentėtų.

Mirė du kardinolai. Bažnyčios diplomatas 94 metų italas Carlo Furno ir bolivietis Santa Cruz de la Sierra arkivyskupas emeritas 79 metų Julio Terrazas Sandoval. Abu kardinolai mirė tą pačią dieną, gruodžio 9-ąją.

Trečiasis Advento sekmadienis – tai Džiaugsmo sekmadienis. Šio sekmadienio šv. Mišių įžangos priegiesmis kviečia visuomet džiaugtis Viešpačiu! Šį sekmadienį bažnyčiose degs jau rožinė advento žvakė, kuri pakvies džiaugtis besiartinančiu Kristaus Išganytojo atėjimu. Advento metas – tai ne vien tik susikaupimo, dievoieškos savyje ir savo aplinkoje, bet ir viltingo džiaugsmo metas. Ne todėl, kad krikščionis nežinotų, kas yra skausmas, kančia ir dvasios sąmyšis. Krikščioniško džiaugsmo šaltinis yra gyvenantis kiekviename žmoguje Kristus – Dievas ir žmogus. Ir Jis, Dievo Sūnus, patyrė ir skausmą, ir kančią, ir nusivylimą, tačiau pakėlė visa tai ir perkeitė į Atpirkimo Džiaugsmą.

2015 m. gruodžio 7 dienos vakaras – Dievo Gailestingumo jubiliejinių metų pradžios ir Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmės išvakarėse - dviem Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos I teologijos kurso klierikams Viktorui Nacui iš Akmenės šv. Onos parapijos, Telšių vyskupijos, ir Raimundui Zimkai iš Alantos parapijos, Panevėžio vyskupijos, buvo ypatingas. Jiems tą iškilmingą vakarą Telšių kunigų seminarijos Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje buvo pašventintos sutanos, įvyko taip vadinamosios įvilktuvės ir suteikti kunigystės kandidatų skyrimai.

Popiežius Pranciškus neseniai išsakė dešimt žingsnių laimingam ir sveikam gyvenimui, duodamas interviu Argentinos savaitraščiui „Viva“, kuris buvo publikuotas liepos pabaigoje. Popiežius išreiškė susirūpinimą dėl šiuo metu vykstančių karų, kalbėjo apie pavojų nerasti laiko asmeniniams ir šeimyniniams santykiams, priminė, kad reikia padėti jaunimui rasti orų darbą.

Popiežiaus Pranciškaus dekalogas kaip gyventi laimingą gyvenimą, tai patarimai, kurie atneša didesnį gyvenimo džiaugsmą:

Vatikane pirmadienį paskelbta popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulinei maldų už pašaukimus dienai, kasmet minimai Ketvirtą Velykų sekmadienį. 53 maldų už pašaukimus diena bus minima 2016 m. balandžio 17 dieną. Žinioje apie Bažnyčią, kaip pašaukimų motiną, Šventasis Tėvas mintis kreipia ir į Šventuosius Gailestingumo metus.

Popiežius Pranciškus atidarė Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Prasididėjo Šventieji Gailestingumo metai, kurie visoje Bažnyčioje bus švenčiami iki 2016 m. lapkričio 20 d.

Šventųjų metų atidarymo iškilmės prasidėjo antradienio rytą Šv. Petro aikštėje aukotomis gruodžio 8 d. Bažnyčios liturgijoje minimo Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Mišiomis. Aikštėje buvo apie 50 tūkst. žmonių; milijonai visame pasaulyje žiūrėjo tiesioginę transliaciją.

Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. (Lk 3, 1-6)

PRANCIŠKUS,
ROMOS VYSKUPAS,
VISŲ TARNŲ TARNAS,
VISIEMS SKAITANTIESIEMS ŠĮ LAIŠKĄ
MALONĖ, GAILESTINGUMAS IR RAMYBĖ

2015 m. balandžio 11 d., Dievo Gailestingumo sekmadienio vigilija

1. Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Šie žodžiai gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas. Jėzuje iš Nazareto Tėvo gailestingumas tapo gyvas bei regimas ir pasiekė savo aukščiausiąjį tašką. Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4) ir apsireiškęs Mozei kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6), niekada nepaliovė leidęs pažinti savo dieviškąją prigimtį istorijoje įvairiais būdais bei laikais. Bet, „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), jis pagal savo išganymo planą atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, kad galutinai apreikštų mums savo meilę. Kas mato jį, tas mato Tėvą (plg. Jn 14, 9). Būtent Jėzus iš Nazareto savo žodžiais, darbais bei visu savo asmeniu [1] apreiškia Dievo gailestingumą.

Gailestingumas Šventajame Rašte yra svarbiausias žodis Dievo veikimui mūsų atžvilgiu nusakyti. Jis ne tik tikina mus mylįs, bet ir padaro savo meilę regimą bei apčiuopiamą. 

Meilė išties niekada negali būti abstraktus žodis. Pačia savo prigimtimi ji yra konkreti – kasdienėje veikloje pasireiškiantys ketinimai, nuostatos ir elgsenos. Dievo gailestingumas yra jo atsakomybė už mus. Jis jaučiasi atsakingas, t. y. trokšta mums gėrio, nori matyti mus laimingus, kupinus džiaugsmo ir giedrumo. Tokiomis pačiomis bangomis turėtų sklisti ir gailestingoji krikščionių meilė. Kaip myli Tėvas, taip myli ir jo vaikai. Kaip Jis yra gailestingas, lygiai taip ir mes pašaukti būti vienas kitam gailestingi.

Palyginimuose apie gailestingumą Jėzus Dievo prigimtį atskleidžia kaip Tėvo, kuris niekada nenurimsta, kol atjauta bei gailestingumu neišsklaido nuodėmės ir nenugali atmetimo.

Iš šių palyginimų geriausiai žinomi trys: apie paklydusią avį, apie pamestą drachmą ir apie tėvą bei du jo sūnus (Lk 15, 1–32). Šiuose palyginimuose pirmiausia pabrėžiamas Tėvo džiaugsmas atleidimo akimirką. Tai – Evangelijos ir mūsų tikėjimo šerdis, nes gailestingumas pateikiamas kaip visa nugalinti, širdį meilės pripildanti ir atleidimu paguodžianti jėga.

Žvelgdami į Jėzų ir jo gailestingąją meilę, regime Švenčiausiosios Trejybės meilę. Užduotis, Jėzaus gauta iš Tėvo, buvo pilnatviškai apreikšti Dievo meilės slėpinį. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), – pirmą ir vienintelį kartą visame Šventajame Rašte patvirtina evangelistas Jonas.

Nes jo gailestingumas amžinas“: šis priegiesmis nuskamba po kiekvienos 136-osios psalmės, kurioje pasakojama Dievo apreiškimo istorija, eilutės. Gailestingumo galia visi Senojo Testamento įvykiai kupini gilios išganomosios reikšmės. Gailestingumas Dievo santykio su Izraeliu istoriją paverčia išganymo istorija.

„Jeruzale, nusivilk savo gedulo ir skurdo drabužį, apsivilk amžinu Dievo šlovės grožiu. Atsistok aukštumoje, pažvelk į rytus ir pasižiūrėk į savo vaikus, surinktus iš rytų ir vakarų Šventojo žodžiu ir džiūgaujančius, nes Dievas atsiminė juos“ (Bar 5,1-5), - šiuos džiaugsmo sklidinus žodžius Dievo įkvėptas autorius Baruchas skyrė iš Babilono į Jeruzalę grįžtantiems tremtiniams. Žmonės, ilgus metus vargę tremtyje, buvo pilni džiaugsmo, nes pagaliau išsipildė jų svajonė pamatyti tėvų žemę ir mylimą Jeruzalę.

Artėjant Gailestingumo jubiliejaus pradžiai visame pasaulyje ganytojai kreipiasi į tikinčiuosius, kviesdami švęsti kartu, pergalvodami ir permąstydami ką Gailestingumo jubiliejus reiškia jų kraštams, jų istorinei situacijai.

Lapkričio gale viešą laišką Gailestingumo metams paskelbė didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas, Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios galva. Nors pasaulinėje žiniasklaidoje Ukraina jau seniai atsidūrė antrame plane, tačiau konflikto paūmėjimo grėsmė didelė, kaip tai pakartojo ir NATO generalinis sekretorius dar šį trečiadienį, gruodžio 2-ąją: Rusijos remiami sukilėliai neatitraukė savo pajėgų, kaip buvo susitarta.

Šventųjų metų tradicijos gilios. Jos tęsiamos rengiantis ypatingiems Šventiesiems Gailestingumo metams. Šventųjų durų patikrinimo apeigos, vadinamosios „Recognitio“, kaip įprasta, jau įvyko tokias duris turinčiose keturiose pagrindinėse Popiežiškosiose bazilikose Romoje: Šv. Petro bazilikoje Vatikane, Šv. Pauliaus už miesto mūrų bazilikoje, Didžiojoje Marijos bazilikoje ir Romos katedroje Šv. Jono bazilikoje Laterane. Pagal Romoje galiojančią tradiciją, užbaigiant Šventuosius metus šių bazilikų Šventosios durys užmūrijamos iš vidaus. Tad prasidedant naujiems Šventiesiems metams, kad Šventąsias duris būtų galima atidaryti, išardomas jas dengiantis mūras. Pagal seną paprotį, plytų mūras būdavo nugriaunamas tiesiog per Šventųjų durų atidarymo iškilmę. Tačiau 1975 metais per eilinius Šventuosius metus atidarant Šventąsias duris, prie slenksčio nukritusi plyta vos nekliudė pal. popiežiaus Pauliaus VI.

Kiekvienais metais antrasis ir trečiasis Advento sekmadieniai mums pasakoja apie Jono Krikštytojo veiklą Pajordanėje. Su kuo galėtume palyginti Joną Krikštytoją šių laikų supratimu? O ką, jei jį pavadintume dievišku kurjeriu? Žmogumi, kuris neša ir perduoda žinią iš aukštybių? Visiems Evangelistams Jonas Krikštytojas pasirodė nepaprastai svarbus. Nė vienas Evangelistas Krikštytojo skelbto dieviško pranešimo apie atsivertimą krikšto nuodėmėms atleisti nepraleido savo raštų gausume, o kaip tik išskyrė ir parodė Jono dieviškos žinios svarbą ir vertę.

Šventoji Barbora – katalikų šventoji ir Nikomedijos (Bitinijoje) kankinė. Šv. Barboros šventė – gruodžio 4 d.

Pašaukimas – Dievo skambutis į duris ir kvietimas įsileisti Jį į svečius. Viešpats netikėčiausiais ir paprasčiausiais būdais prašosi būti įleistas į mūsų visų kasdienybę – gyvenimą. Kokią skambučio melodiją per popiežių Pranciškų Jis parenka mums 2015–2016 metais? Gailestingumo! Parenka ir ragina nuo šių metų gruodžio 8-osios, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės, iki  2016 metų lapkričio 20-osios – Kristaus, Visatos Valdovo iškilmės, veikliai ir vaisingai išgyventi Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus metus.

Pro Šventąsias duris įeisime kupini dėkingumo už tai, ką Bažnyčia gavo, ir jausdami atsakomybę dėl mūsų laukiančios užduoties. Žengsime visiškai pasitikėdami, kad mus lydi prisikėlusio Viešpaties, ir toliau palaikančio mus mūsų kelionėje, jėga. 

„Dievui būdinga rodyti gailestingumą, būtent juo reiškiasi jo visagalybė“. Šie šventojo Tomo Akviniečio žodžiai liudija, kad dieviškasis gailestingumas yra ne silpnumo ženklas, bet Dievo visagalybės savybė. Kaip tik todėl liturgijoje viena seniausių pradžios maldų meldžiamės tardami: „Dieve, tu savo visagalybę labiausiai parodai pasigailėdamas ir atleisdamas“. Dievas žmonijos istorijoje visados bus artimas, besirūpinantis, šventas ir gailestingas.

Artėjant Gailestingumo jubiliejui, popiežius Pranciškus davė interviu oficialiam jubiliejaus leidiniui „Credere“. Atsakydamas į klausimą, kas paskatino pabrėžti būtent Gailestingumą, popiežius priminė, kad šią temą Bažnyčioje akcentavo jau Paulius VI, Jonas Paulius II ją dar labiau išplėtojo. Popiežius Pranciškus kalbėjo apie Dievo Gailestingumą savo pirmosios Viešpaties Angelo maldos metu, tai kilo iš vidaus, paskatino Šventoji Dvasia. Akivaizdu, kad pasauliui reikia gailestingumo, užuojautos.

Pirmadienio rytą popiežius aukojo šv. Andriejaus liturginės šventės Mišias Bengio sporto stadione „Barthelemy Boganda“. Stadionas pavadintas pagal tautos patriarchu tituluojamą pirmąjį vietinį Centrinės Afrikos respublikos katalikų kunigą ir politiką, kuris trumpai prieš nepriklausomybės paskelbimą ėjo prezidento pareigas, jo mirties metinių diena paskelbta nacionaline švente.

Gruodžio 13 d. Kviečiame dayvauti Jubiliejinių gailestingumo durų atvėrime Telšių katedroje, Žemaičių Kalvarijos bazilikoje ir Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės bažnyčioje

Mieli ir Brangūs tikėjimo Bendrakeleiviai,

Prasidedantys jubiliejiniai Dievo Gailestingumo metai kviečia mus į glaudesnį ryšį su Dievu ir patirti iš Jo meilės teikiamas malones. Esame pakviesti gauti Dievo malonių, įprastomis sąlygomis laimint Visuotinius atlaidus, 2016 metais aplankydami šias Telšių vyskupijos Gailestingumo jubiliejinių metų šventoves: Telšių vyskupijos Šv. Antano Paduviečio Katedrą, Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos Apsilankymo Baziliką ir Klaipėdos Švč. M. Marijos, Taikos Karalienės bažnyčią.

Šį pirmadienį, lapkričio 30 dieną, Konstantinopolio patriarchatas Baltramiejus vadovavo liturginėms apeigoms, paminint patriarchato globėjo šv. apaštalo Andriejaus iškilmę. Joje dalyvavo ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurt Koch, šios tarybos sekretorius vyskupas Brian Farrell ir kun. Andrea Palmieri, pasekretoris.

VIETOJ GRIEŽTUMO GINKLŲ, GAILESTINGUMO VAISTAI

Gruodžio 8-ąją Šventąsias duris atversiu praėjus lygiai penkiasdešimčiai metų nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos. Bažnyčia jaučia poreikį išlaikyti šio įvykio atminimą gyvą. Tą akimirką prasidėjo naujas jos kelias istorijoje. Susirinkimo tėvai stipriai – kaip tikrą Dvasios dvelksmą – pajuto būtinybę savo meto žmonėms suprantamiau kalbėti apie Dievą.

KUN. KĘSTUTIS DVARECKAS

Dažnai, norėdami kitiems padėti, pamirštame savo ribotumą, kuris yra neatsiejamas nuo žmogiškumo. Išsigandę savo silpnumo, nenorėdami pripažinti, kad ko nors negebame, rizikuojame pradėti dangstytis po visagalio žmogaus įvaizdžiu. Kai leidžiame prašantiesiems pagalbos į mus žiūrėti kaip į galinčius suteikti išsigelbėjimą dievus, užuot buvę nuolankūs Dievo įrankiai, tada netgi tokios organizacijos kaip „Caritas“ gali tapti pragaru. Savo įžvalgomis apie silpnumo pripažinimo būtinybę, apie leidimą Dievui būti Dievu ir leistis Jo visagalybei reikštis mūsų silpnumuose, „Carito“ padalinių susibūrime dalijosi kunigas Kęstutis Dvareckas.